Dabartiniu metu alerginės ligos gydomos slopinant pasėkmes, taip pat ilgesnį laiką veikiančiais priešuždegiminiais vaistais. Pastarųjų sudėtyje esančių kortikoidų vartojimas sumažina alergijos ligų neigiamas pasėkmes. Tačiau buvo nustatyti ir medikamentinio gydymo žymūs trūkumai.

Pirma, simptomų kontrolė yra blogesnė nei optimali. Net optimizavus gydymą medikamentais, didelė dalis pacientų (daugiau kaip 50 proc.) tebejunta varginančius simptomus. Antra, ypač svarbi aplinkybė yra ta, kad net kelis metus vartojus efektyviai veikiančius vaistus, nustojus juos kasdien vartoti, simptomai pasikartoja (1). Galiausiai ilgalaikis vaistų vartojimas didina šalutinio vaisto poveikio galimybę ir baimę. Pacientų dalis, kuriai tai nepriimtina, apibūdinama kaip nesutinkanti su medikų patarimais.

Šie pacientai dažnai imasi nepripažintų gydymo metodų, dažnai brangių, bet nerezultatyvių, ne tik neišsprendžiančių problemos, bet dar labiau pasunkinančių jos sprendimą.

Brangstant naujiems vaistams, didėjant pacientų nuolatiniam priklausomumui nuo vaistų, akivaizdžiai mažėja šio gydymo patrauklumas. Tiek gydytojai, tiek pacientai reikalauja visiškos simptomų kontrolės bei gydymo, užtikrinančio ilgalaikį efektą – pasveikimą.

Alergenų specifinė imunoterapija dabartiniu metu yra vienintelė medicininė intervencija, galinti pakeisti natūralią alerginės ligos eigą. Alergenų specifinė imunoterapija ne tik sumažina simptomus (gydymo metu), bet turi ir ilgalaikį poveikį nustojus gydyti. Be to, alergenų specifinė imunoterapija užkerta kelią alerginių ligų progresavimui bei astmos išsivystymui.

Imunoterapijos saugumą pirmiausia pripažino Pasaulinė Sveikatos organizacija (WHO), po to- Alerginio rinito ir jo poveikio astmai konsensusas (ARIA). Pasaulinė Alergijos organizacija (WAO) skelbia poliežuvinės specifinės imunoterapijos gydymo metodą kaip ypač veiksmingą šiuolaikišką gydymo būdą alergiškiems pacientams gydyti, ypač pacientams, turintiems polinkį į keletą alergenų (2).

Šaltiniai:

1. Long-term inhaled corticosteroids in preschool children at high risk for asthma. Guilbert TW, Morgan WJ, Zeiger RS, et al. N Engl J Med. 2006 May11;354(19):1985-97.
2.  .